Prancūzų institutas Lietuvoje kviečia į Jacques Prévert koliažų parodą.
Paroda vyks 2017 m. kovo 1 – 31d.
„Tu nemoki nei tapyti, nei piešti, bet esi dailininkas. „
Pablo Picasso apie savo draugo Jacques’o Préver’o koliažus
Jacques’as Prévert’as dar vaikystėje susižavėjo vaizdų pasauliu. Peno vaizduotei jis ieškojo kine, mugėse, Liuksemburgo muziejuje, Dupuytren’o patologinės anatomijos muziejuje, o taip pat išplėšytuose Mažojo iliustruoto žurnalo lapuose. Tapęs jaunuoliu, jis karpė straipsnius užsakovams iš dienraščio Courrier de la presse, kuriame dirbo kartu su Yves’u Tanguy. Suaugęs, visą laiką kaupė iliustracijas – parsinešdavo jas iš blusturgių, mugių, susirinkdavo pasivaikščiojimų Senos krantine metu iš bukinistų, rasdavo meno albumuose, senuose žurnaluose, laikraščiuose…
1912 metais Georges’as Braque’as ir Pablo Picasso sukūrė pirmuosius koliažus, vėliau jais pasekė dadaistai ir siurrealistai, su kuriais Jacques’as Prévert’as draugavo iki 1930 m. Nors pirmąjį žinomą koliažą Jacques’as Prévert’as sukūrė 1943 m., ši nauja meninės kūrybos forma jį užvaldė ir tapo jo aistra tik nuo 1948 m., kai dėl nelaimingo atsitikimo kurį laiką jis negalėjo rašyti.
Jacques’as Prévert’as ieškojo išraiškos būdų kine, literatūroje, koliažuose, bet visada į pagalbą pasitelkdavo tą patį montažo meną. Be to, visą jo kūrybą nuolat įtakojo nuoširdi draugystė su įvairių sričių menininkais – tapytojais, iliustruotojais, fotografais.
„Daiktams reikia grąžinti jų buvusią vietą.”
Jacques’o Prévert’o interviu Antibuose, 1963 rugpjūtis
Savo koliažus Jacques’as Prévert’as komponavo atsispirdamas nuo jau turimo piešinio – atvirukų, meno kūrinių reprodukcijų, graviūrų, žurnalų paveiksliukų, draugų fotografų Iziso, Brassaï, Villerso, Trauner’o darytų nuotraukų…, kuriuos jis sukarpydavo, kitaip išdėstydavo, savaip pakeisdavo. Toks konstravimas šiek tiek primena teatro mizansceną. Iškirptus personažus jis išdėliodavo jau sudarytame dekore ir stumdydavo tol, kol šie surasdavo savo vietą.
Reikėjo pagalvoti ne tik apie komponavimą, bet ir apie piešinio plastiką. Todėl išdėliotas detales jis dar keitė spalvindamas ar retušuodamas flomasteriu, pieštuku, tušu arba skusdamas paviršius taip, kad kai kurie elementai išnyktų, o kai kur atsirastų reljefas ir šviesos blyksniai. Jacques’ui Prévert’ui akivaizdžiai patiko ryškios spalvos.
Jacques’o Prévert’o kūrimo procesas vyko su tam tikru užsidegimu, kurį galima būtų prilyginti jo kalbėjimui, dažnai artimųjų apibūdinamą kaip neįprastą nenutrūkstamą žodžių žaismės, metaforų ir minčių asociacijų srautą. Todėl ne tik jo koliažai, bet ir jų pavadinimai yra kupini fantazijos.
“Radęs ką nors, kas man patinka, išsikerpu ir pasidedu į stalčių […]. Kartais iškarpa gali ten pragulėti keletą mėnesių, metų metus, bet aš niekada jos nepamirštu. Staiga, vieną dieną, randu naują mažą detalę ir suprantu – “Čia yra būtent tai, ko man reikia!”. Tada imuosi darbo – žirklės, klijai ir štai – viskas baigta.”
Jacques’as Prévert’as savo broliui Pierre’ui filme „Mano brolis Jacques’as”, 1961
BIOGRAFINIAI FAKTAI
1900 Jacques’as Prévert’as gimė Neji priemiestyje prie Senos (Neuilly-sur-Seine). 1920 Atliko karinę tarnybą, kurios metu susipažino su Yves’u Tanguy ir Marceliu Duhameliu. 1925 Su savo broliu Pierre’u ir Yves’u Tanguy apsigyveno Pilies (Château) gatvėje, Paryžiuje, name, kurį nuomojo Marcelis Duhamelis. Susituokė su Simone’a Diennen ir lankėsi siurrealistų grupelėje. 1930 Nutraukė ryšius su siurrealistų grupele. 1932 Dirbo teatro trupėje „Spalis” („Octobre”) 1936 Paliko darbą „Spalio” grupėje ir kūrė kino scenarijus bei dialogus. 1940 Išvyko į pietus. 1943 Apsigyveno su Janine’a, kurią netrukus vedė. 1946 Jiems gimė dukra Mišelė, pasirodė pirmasis rinkinys „Žodžiai” („Paroles”), kurį publikavo René Bertelé. Pasipylė daugybė publikacijų, leidžiamų kartu su draugais dailininkais, fotografais… 1948 Iškrito pro langą ir ne vienai dienai pasinėrė į komą. Po šio įvykio pradėjo intensyviai kurti koliažus. 1956 Su savo žmona apsistojo Monmartre. 1957 Paryžiaus galerija „Maeght” surengė pirmąją koliažų parodą. 1971 Apsigyveno name, Omonvilyje (Omonville-la-Petite), Normandijoje. 1974 Tapo mažosios Eugenijos seneliu. 1977 Mirė Omonvilyje.
„Vis dažniau Jacques’as save išreiškia kurdamas koliažus, kaip anksčiau tai darė kurdamas eiles. Bet, iš tiesų, man atrodo, kad jo koliažai yra eilėraščiai. Dar įdomiau yra tai, kad jis jau ir pats supranta, jog kai kurie jo eilėraščiai yra žodžių koliažai.”
René Bertelé žodžiai filme „Mano brolis Jacques’as”, 1961
Jacques’o Prévert’o koliažų ir rašytinės kūrybos temos yra tos pačios. Priešingai nei siurrealistai, kurie siekė atskleisti pasąmonės gelmes, Jacques’as Prévert’as skatina permąstyti mums įprastą matomą pasaulį ir daro tai kurdamas netikėtas vaizdų asociacijas.
Jacques’as Prévert’as imasi realybės apnuoginimo ir parodo išvirkščią dekoro pusę. Banalių atvaizdų keitimas, į juos įterpiant naujus elementus ir apvalant nuo pirminės reikšmės, leidžia sugriauti nusistovėjusius stereotipus, suabejoti mūsų įsitikinimais ir išardyti sustabarėjusį mąstymą. Kurdamas neįprastas, stebinančias ir keistas priešstatas, Jacques’as Prévert’as su humoru ir užsidegimu demaskuoja politikų ir Bažnyčios galią, visuomenę ir joje įsigalėjusią nelygybę bei moterų, nuskriaustųjų, gyvūnų padėtį…
Daugybę koliažų Jacques’as Prévert’as sukūrė ir ant laiškų, atvirukų, vokų, kuriuos siųsdavo savo draugams, artimiesiems. Be to, dedikuodamas knygas savo leidėjui, galerijos savininkui, spaustuvininkui, draugams ir t.t., pirmuosiuose lapuose įprastai įklijuodavo savo piešinius arba koliažus, kartais net pakeisdavo knygos viršelį.
Koliažai taip natūraliai įsiliejo į poetinę Jacques’o Prévert’o kūrybą, kad 1966 m. jo leidėjas René Bertelé pasiūlė išleisti poezijos rinktinę „Fatras”, su šalia tekstų išdėstytais 57 Prévert’o koliažais. Lygiai taip pat, Albert’as Skira 1970 m. publikavo rinkinį „Įsivaizdavimai” („Imaginaires”), kuriame panaudojo spalvotas 25 koliažų reprodukcijas. 1957 m. Paryžiaus galerija „Maeght” pirmoji sukaupė ir surengė šešiasdešimties jo koliažų parodą.
